Europos Komisija (EK), birželio 20 d. paskelbė atšaukianti tolesnes derybas dėl Ekologiškumo teiginių direktyvos (angl. Green Claims Directive, GCD), kuria buvo siekiama sureguliuoti aplinkosauginių teiginių naudojimą pristatant produktus ir paslaugas. Tai - radikalus pokytis, nes ši direktyva buvo viena iš pagrindinių Žaliojo kurso ramsčių. Šis žingsnis atspindi politinius pokyčius ES, kur debiurokratizacija, tvarumo reguliavimo supaprastinimas ir konkurencingumas tampa svarbiausiais prioritetais.
Pristatydamas GCD, šios direktyvos iniciatorius, tuometinis Lietuvos eurokomisaras Virginijus Sinkevičius teigė, kad žaliasis smegenų plovimas yra didėjanti problema Europoje. Iš tirtų 230-ies vadinamųjų žaliųjų etikečių, kuriose vartotojams dažnai siūloma viena ar kita papildoma paslauga teigiant kad jie, įsigydami prekę, tausoja aplinką, gamtą, mažina emisijas, virš 50 proc. jų buvo paremtos niekuo ir yra absoliučiai klaidinančios vartotojus.
„Nuo „anglies dioksido neutralizavimo" lėktuvų bilietų, kurie remiasi apgaulingomis kompensavimo schemomis, iki šampūno buteliukų, kuriuose puikuojasi „100 % natūralus", nors juose yra ilgas sintetinių cheminių medžiagų sąrašas - esame klaidinami. Vartotojai nori rinktis etiškus ir tvarius produktus. Tačiau šiandien norint iššifruoti etiketę, reikia didinamojo stiklo ir chemijos mokslų diplomo. Tai nesąžininga,” - sako Virginijus Sinkevičius, Europos Parlamento narys ir Žaliųjų frakcijos vicepirmininkas.
Jis sako pasiūlęs Žaliųjų teiginių direktyvą ne tam, kad apsunkintų įmones, o kad apsaugotų vartotojus ir įvertintų tas įmones, kurios iš tiesų investuoja į tvarumą.
„Niekada nebuvo siekiama, kad direktyva būtų privaloma visiems. Tačiau tiems, kurie nusprendžia teigti, kad yra žali, sąžiningumas turėtų būti pagrindas. Kai kas dabar teigia, kad GCD būtų našta. Esą turėtume atsitraukti, kad apsaugotume verslą. Tačiau kokią rinką mes saugome, jei ji skatina nesąžiningumą?”, - reaguodamas į EK sprendimą savo Linkedin įraše svarstė V. Sinkevičius.
Jis akcentavo, kad vartotojui yra sunku įrodyti, jog ant prekės esančioje etiketėje nurodyta informacija yra klaidinga, o GCD užtikrintų, jog gamintojai laikytųsi nustatytų taisyklių ir pateiktų visą išsamią informaciją, nes bus galimos tik verifikuotos etiketės, o naujų etikečių kūrimas bus neįmanomas.
Pasak N. M. Laurinaitytės, GCD kritikuojama dėl to, kad neva ji nustato pernelyg didelę reguliavimo naštą.
„Įmonės, naudodamos aplinkosauginius teiginius produktams ir paslaugoms pristatyti, pagal GCD, privalėtų juos pagrįsti moksliniais įrodymais, naudodamos standartizuotus metodus, tokius kaip aplinkosauginio pėdsako ar gyvavimo ciklo vertinimas. Pagrindžianti informacija turėtų būti viešai prieinama fizine forma arba internete, ją reikėtų reguliariai atnaujinti, siekiant užtikrinti aktualumą ir tikslumą. Prieš skelbdamos aplinkosauginius teiginius, įmonės privalėtų juos patikrinti per akredituotas atitikties vertinimo įstaigas. Šios įstaigos įvertintų teiginio pagrįstumą, ir jei jis atitinka reikalavimus, išduotų atitikties sertifikatą”, - procesą, kaip realybėje veiktų GCD paaiškina Žaliųjų finansų instituto ekspertė Nora Marija Laurinaitytė.
Didėjanti Europos liaudies partijos (EPP) – didžiausios Europos Parlamento politinės grupės – kritika, kad GCD nustato pernelyg didelę reguliavimo naštą, joje trūksta išsamaus poveikio vertinimo ir kyla rizika, kad įmonėms, kurios jau vykdo didelius tvarumo atskaitomybės įpareigojimus, bus sukurtos neproporcingos atitikties išlaidos, lėmė šį itin retą EK sprendimą – laikinai atsitraukti nuo direktyvos siūlymo jam pasiekus paskutinę derybų stadiją. Kol kas nežinoma, nei kada, nei kokiame formate ES institucijos grįš prie svarstymų dėl GCD.
Pasak N. M. Laurinaitytės, dabar atsakomybė už aplinkosauginių teiginių reguliavimą lieka atskiroms valstybėms narėms, o tai gali sukurti nenuoseklias taisykles ir suskaidytą požiūrį į žaliųjų teiginių įgyvendinimą. Šiuo metu ES naudojama bent 230 skirtingų tvarumo ženklų ir 100 žaliųjų energijos vartojimo efektyvumo etikečių. Gali būti, kad produktas, kurio 30 proc. pakuotės yra iš perdirbto plastiko, pagal vieną ženklų bus žymimas kaip tvarus, nes to ženklo reikalavimuose pakanka tokio perdirbtos žaliavos naudojimo pakuotėje, kai tuo tarpu pagal kitą tvarumo ženklinimą tvarumo žyma šiam produktui nebūtų išduodama, nes, pavyzdžiui, taikomas reikalavimas pakuotėse naudoti bent 50% perdirbto plastiko. Dėl didelės tvarumo ženklų įvairovės ir neaiškių šių ženklų reikalavimų, gali apskritai mažėti vartotojų pasitikėjimas tvarumu ir kilti grėsmė nepasiekti ES klimato neutralumo tikslų.
Tikėtina, kad fragmentaciją dėl aplinkosauginių teiginių reguliavimo skirtumų mažins 2024 m. kovą įsigaliojusi Vartotojų įgalinimo žaliojoje pertvarkoje direktyva (angl. ECD, Empowering Consumers Directive). Ji turi būti perkelta į nacionalinę teisę iki 2026 m. kovo ir pradėta taikyti tų pačių metų rugsėjį.
„ECD siekia apsaugoti vartotojus nuo klaidinančių ekologiškumo teiginių, įskaitant neteisingus teiginius apie anglies pėdsako kompensavimą (draudžiama vartoti bendrinius aplinkosauginius teiginius bei anglies kreditais pagrįstus teiginius). Taip pat siekiama skatinti kurti patvarius daiktus, kurie būtų lengvai pataisomi, o ne keičiami naujais, būtų galima atsargines dalis pirkti bet kur, o ne tik iš pirminio gamintojo. Direktyva numato visoje ES produktus žymėti suderintu ženklu, kuriuo bus informuojama apie komercinę produkto patvarumo garantiją”, - teigia ŽFI ekspertė.
Lietuvoje jau parengti ECD perkėlimo į nacionalinę teisę projektai, kuriuos numatoma svarstyti Seimo rudens sesijoje.