Europos Sąjungos tikslas iki 2050 m. tapti klimatui neutraliu žemynu yra viena ambicingiausių strateginių krypčių. Visgi, diskusijos dėl šio siekio nuolat vyksta: ar tai nebus pernelyg sudėtinga ir brangu Senajam žemynui, ar nesumažins Europos konkurencingumo?
Žaliųjų finansų instituto (ŽFI) rugsėjį Vilniuje organizuotoje konferencijoje „Investicijos žalesnei ateičiai“ dalyvavę ekspertai sutarė: žalioji pertvarka neišvengiama, tačiau jos įgyvendinimas stringa dėl kelių kertinių iššūkių – valstybės institucijų lyderystės stokos, reguliacinio nestabilumo, riboto finansavimo bei menkų tvarumo žinių.
Tvarūs pokyčiai: valstybės investicijos būtinos
Pirmojoje diskusijoje apie žaliąją pertvarką ir finansavimą akcentuota, kad valstybės vaidmuo itin svarbus siekiant ekonomikos žaliosios transformacijos – ne tik reguliuoti, bet ir investuoti.
Finansų ministerijos Investicijų departamento patarėja Simona Daukilaitė-Džibladzė pabrėžė, kad valstybės užduotis yra įsitraukti ten, kur privatus sektorius nesiryžta dėl per didelės rizikos ar mažo pelningumo.
„Mes turime prisidėti prie šių ES tikslų įgyvendinimo keisdami visuomenės ir verslo įpročius, subalansuodami finansinį portfelį. Valstybė ateina su investicijomis ten, kur rinka nedengia, arba kur yra perdėm rizikinga,“- kalbėjo ministerijos atstovė.
Iš kairės: G. Žigienė, S. Daukilaitė-Džibladzė, G. Padaigienė, A.Šilgalis
Viešosios investicijos tampa esminiu pokyčių svertu, ypač infrastruktūros srityje, kurioje šiuo metu itin juntamas lėšų stygius.
Investuotojų požiūriu tvarumas yra būtinybė. INVL Asset Management tvarumo vadovė Giedrė Padaigienė diskusijoje pabrėžė, kad šiandien tvarumas jau yra būtina sąlyga norint pritraukti investicijas.
„Investuodami į įmones, mes įsipareigojame daryti pokyčius 5–7 metus. Tik tada, užauginę jos vertę, galime tikėtis grąžos. Įmonės jau turi būti tvarios, kad sulauktų savo profesionalaus pirkėjo,“ - sakė G. Padaigienė.
Jos teigimu, privatūs investuotojai paprastai siekia greitesnės grąžos, todėl ilgalaikiams, rizikingiems projektams reikia valstybės paramos ir privačių lėšų mobilizavimo. Ypač svarbus yra pensijų fondų vaidmuo, kuriuose žmonių lėšos kaupiamos labai ilgą laikotarpį, 30-40 metų.
Diskusijoje ŽFI vadovas Audrius Šilgalis atkreipė dėmesį, kad dažnos ES reguliavimo peržiūros apsunkina verslui investicijų planavimą:
„ES keičia tvarumo reguliavimą, kuris visai neseniai įsigaliojo, o kai kuriais atvejais dar net neįsigaliojo, bet jau yra peržiūrimas. Verslas kenčia – dalis įmonių jau daug investavo į duomenų rinkimą, žmogiškuosius resursus, samdė konsultantus, o tada viskas pasikeičia“.
Jo nuomone, valstybė turėtų prisiimti dalį rizikos ir skatinti glaudesnį bendradarbiavimą tarp investuotojų, bankų ir įmonių.
Tvarumo raštingumas – silpnoji grandis
Diskusijose išryškėjo ir dar viena probleminė sritis – tvarumo žinių trūkumas. G. Padaigienė pastebėjo, kad instituciniu lygmeniu trūksta tvarumo principų ir terminų išmanymo:
„Taksonomijos termino nežino daugelis, jo net nėra strateginiuose ministerijų dokumentuose. Planų rengėjai pamiršta įtraukti poveikio vertinimus ar klimato rizikas, todėl visa našta tenka verslui.“
Jos teigimu, ministerijų lyderystė turėtų pasireikšti sudėtingų ES dokumentų vertimu į aiškią, praktišką kalbą, kad verslui būtų lengviau prisitaikyti.
Finansų ministerijos atstovė akcentavo, kad finansavimo iš ES šaltinių Lietuvoje dar neišnaudojame pakankamai. S. Daukilaitė-Džibladzė pabrėžė, kad šiandien 70 % visų viešųjų investicijų sudaro ES lėšos, o naujajame finansavimo laikotarpyje net 43 % jų bus nukreiptos į klimatui ir aplinkai palankius sprendimus. Tačiau Lietuva kol kas išnaudoja tik apie 5 % tiesioginių ES programų galimybių.
Informacijos fragmentacija, laiko stoka ir menka tarptautinė patirtis lemia, kad Lietuvos įmonės dažnai praleidžia tarptautines iniciatyvas, kurios galėtų atnešti tiek finansinę, tiek technologinę naudą.
Dekarbonizacija: ir pastangos, ir abejonės dėl emisijų mažinimo būdų
Diskusijoje, skirtoje pramonės dekarbonizacijai, jos dalyviai kalbėjo, kad nepaisant finansavimo ir investavimo prieinamumo iššūkių, šio sektoriaus transformacija jau vyksta.
Bendrovės „Akmenės cementas“ Tvarumo ir projektų koordinatorė Eglė Jankauskienė pasakojo, kad jų įmonė jau planuoja CO₂ surinkimo technologijas. Pasitelkdama karšto kalio karbonato metodą, bendrovė siekia iš esmės sumažinti emisijas ir planuoja investuoti 600–700 mln. eurų kiekvienai gamyklai. Cemento pramonė pasaulyje atsakinga už apie 7 % visų CO₂ emisijų, todėl pokyčiai čia itin reikšmingi.
Iš kairės: M. Jonušauskienė, S.Barsteiga, R.Tumėnienė, E.Jankauskienė, R.Grikšas
KN Energies, Klaipėdos SGD terminalo operatorė, akcentuoja, kad dekarbonizacija svarbi ir dėl klientų poreikių. Rūta Tumėnienė, šios bendrovės naujų energijos rūšių vadovė, diskusijos metu atskleidė, kad šiuo metu vykdomas terminalo elektrifikacijos projektas, kuris turėtų sumažinti emisijas bent 30 %. Be to, įmonė planuoja CO₂ saugojimo infrastruktūrą Klaipėdoje, kuria galėtų naudotis ir kitos Lietuvos pramonės įmonės – taip pat ir „Akmenės cementas“.
Sugavimo ir saugojimo technologijų dilema
CO₂ surinkimo ir saugojimo technologija, kurią ketina naudoti abi aukščiau minėtos bendrovės, kelia diskusijų. VilniusTech Išmanių ir klimatui neutralių gamybos procesų, medžiagų ir technologijų kompetencijų centro vadovas Simonas Barsteiga lygino ją su atliekų tvarkymo evoliucija: nuo sąvartynų – prie rūšiavimo ir perdirbimo. Jo nuomone, investicijos į CO₂ saugojimą žemėje gali būti trumpalaikis sprendimas, nes ateities ekonomikoje tai sudarys tik apie 10 % reikalingo efekto. Didesnę vertę kurtų CO₂ integracija į naujas medžiagas, pvz., sintetinio kuro ar vandenilio gamybą.
Vis dėlto „Akmenės cementas“ atstovė E. Jankauskienė pabrėžė, kad ne visas CO₂ gali būti panaudotas tokiu būdu. Pavyzdžiui, į betoną integruotas CO₂ vėl išsiskiria, todėl būtina kurti rinką, kur šios emisijos galėtų būti panaudojamos kitų sektorių vertės grandinėje.
Būsto renovacija: nuo energijos taupymo prie vertės didinimo
ŽFI ekspertės Noros Marijos Laurinaitytė moderuojamoje diskusijoje apie renovaciją pažymėta, kad gyventojus dažniau motyvuoja ne šildymo sąskaitos, o prastėjanti pastatų techninė būklė. „Atnaujinkime miestą“ vadovė Eglė Randytė pastebėjo, kad energijos taupymas prarado aktualumą, nes šildymo kainos nėra tokios skausmingos, o žiemos šiltėja.
Šiuo metu apie 130 tūkst. butų savininkų jau gyvena renovuotuose namuose, tad jų pavyzdžiai tampa geriausia reklama.
„Artea“ banko Renovacijų ekspertas Gedas Janėnas, atkreipė dėmesį, kad visuomenėje vis dar vyrauja skeptiškas požiūris į renovaciją, ypač tarp mažesnes pajamas gaunančių gyventojų. Tačiau, anot jo, teisinė bazė Lietuvoje yra palanki.
„Socialiai remtiniems gyventojams savivaldybė padengia kredito įmokas ir šildymo išlaidas – tokios galimybės praktiškai neegzistuoja jokioje kitoje rinkoje,“ – tvirtino banko atstovas.
ES teisės aktai numato, kad iki 2050 m. visas pastatų fondas turės tapti beveik nulinės emisijos. Tai reiškia vis griežtėjančius reikalavimus NT vystytojams.
Iš kairės: N.M. Laurinaitytė, J. Juodžbalytė, G.Janėnas, E.Randytė, L. Lukoševičienė, L. Eidukaitienė
Aplinkos ministerijos Būsto politikos grupės vadovė Laura Lukoševičienė pažymėjo, kad šiandien turimo plano – kasmet renovuoti 1 tūkstantį daugiabučių Lietuvoje, nepakaks. Būsto fondo atnaujinimą iki 2050-ųjų planuojama vykdyti etapais: kiekvienam jų numatytos priemonės, finansavimo mechanizmai ir prognozuojamos renovacijos apimtys.
Statybų sektorius: link žiedinės ekonomikos
„Eika“ tvarumo ir inovacijų vadovė Jorūnė Juodžbalytė atkreipė dėmesį į naujas praktikas – pakartotinai naudojamas statybines medžiagas, lengvai ardomas konstrukcijas. Lietuvoje dar reta kalbėti apie „Lego“ principu suprojektuotus pastatus, tačiau tokių sprendimų neišvengsime, jei norime pasiekti 2050 m. tikslus.
„Kol kas betoninių plokščių pernaudojimas išlieka labai brangus, nes griovimo sektorius į tai žiūri ne kaip į verslo galimybę, o kaip į nišą“, – pastebi ji.
Apie svarbų viešojo sektoriaus vaidmenį kalbėjo ir Lina Eidukaitienė, Turto banko Veiklos valdymo ir tvarumo partnerė. Jos teigimu, valstybė turi rodyti pavyzdį ne tik planuodama paramą, bet ir modernizuodama savo viešuosius pastatus.
Visos diskusijos išryškino tris esminius žaliosios pertvarkos iššūkius:
· reguliacinį nestabilumą,
· finansavimo prieinamumo kliūtis,
· tvarumo žinių trūkumą.
Valstybės lyderystė, gebėjimas sujungti viešuosius ir privačius išteklius bei kryptinga komunikacija tampa pagrindinėmis sėkmės sąlygomis. ES užmojis iki 2050 m. tapti klimatui neutraliu žemynu yra ambicingas, bet kartu neišvengiamas. Pagrindinis klausimas lieka: ar sugebėsime pasinaudoti šiandien turimomis galimybėmis taip, kad pokytis nebūtų našta, o taptų Lietuvos konkurenciniu pranašumu?
Visos nuotraukos - Luko Balandžio