Šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) apskaičiavimui - ŠESD protokolui - rengiamos naujos taisyklės. Jose bus nurodyta, kaip įmonės turėtų skaičiuoti netiesiogines antrojo lygio (angl. Scope 2) emisijas, kurios susidaro vartojant įsigytą energiją.  Šiuo metu  ŠESD skaičiavimas remiasi metodika, sukurta 2015 m., o ji kelia vis daugiau klausimų dėl tikslumo, dvigubo skaičiavimo rizikos ir realaus poveikio klimatui vertinimo. Tiek visuomenė, tiek reguliuotojai reikalauja skaidresnio ir patikimesnio emisijų atskleidimo. Tačiau kyla klausimas, ar siūlomi pokyčiai bus įgyvendinami praktikoje, nes daugelis įmonių dar tik žengia pirmuosius žingsnius emisijų apskaitoje. 

Šiuo metu įmonės gali girtis, kad naudoja 100% energiją iš atsinaujinančių šaltinių (ir naudoti nulinį emisijų faktorių) tiesiog įsigydamos atsinaujinančios energijos sertifikatus (angl. RECs). Toks ŠESD apskaitos modelis neatspindi realios įmonės situacijos, kadangi sertifikatais apskaitoma energija gali būti pagaminta visai kitame regione, netgi kitoje šalyje, ir ne tuo pačiu metu, kai įmonė ją vartoja. Tokia apskaita apsunkina įmonių palyginamumą tarpusavyje ir dažnai sukuria iškreiptą bei pernelyg optimistinį įspūdį apie tikrąjį veiklos poveikį klimatui. Naujais pakeitimais siūloma griežčiau reikalauti įrodymų, kad įmonės energijos įsigijimai ir elgsena padeda valandiniu tikslumu mažinti emisijas jos tinkle.  

Kada būtų galima apskaityti žaliąją energiją? 

Siūlomi pokyčiai ŠESD protokolui numato tris pagrindines sąlygas. Pirmiausia, žaliosios energijos gamyba turi sutapti su įmonės vartojimo valandomis. Tai leistų užtikrinti, kad įmonės veikla nekels papildomo iškastinio kuro poreikio. Antra – energija turi būti pagaminta toje pačioje rinkoje ar regione, kad būtų bent jau teorinė galimybė jai pasiekti vartotoją. Trečia – tarp energijos šaltinio ir vartojimo vietos neturi būti tinklo kamščių (angl. deliverability), t. y., energija realiai galėtų pasiekti įmonę. 

Šių sąlygų išpildymas padėtų tiksliau įvertinti, ar įmonės naudojama žalia energija iš tiesų prisidėjo prie emisijų mažinimo. Jei tokios taisyklės būtų priimtos, daugelis įmonių nebegalėtų apskaityti žalios energijos, nes dauguma šiuo metu rinkoje prieinamų sertifikatų neatitiktų naujų kriterijų. Todėl kartu siūloma įvesti naują rodiklį – ribinį išmetamųjų teršalų poveikį (angl. Marginal Emissions Impact), kuris leistų užfiksuoti naudą klimatui, net jei ji neatsiranda tiesioginėje įmonės veiklos vietoje konkrečiomis vartojimo valandomis.  

Svarbu pažymėti, kad ne visa žalia energija turi vienodą poveikį. Jei įmonė perka elektrą iš saulės parko regione, kuriame energijai gaminti vis dar naudojama anglis, tai įmonės įsigijimai sumažina anglies naudojimą. Kita vertus, jei elektra bus perkama Norvegijoje, kur beveik visa energija gaunama iš atsinaujinančių  šaltinių, įmonės įsigijimai neturės realaus poveikio klimatui, nes neišstums taršiųjų energijos gamybos šaltinių. 

Valandinė apskaita ir žaliasis vandenilis 

 ES reglamentavimas dėl žaliojo vandenilio gamybos remiasi panašiais principais kaip ir siūlomi ŠESD protokolo pakeitimai antrojo lygio emisijų apskaitai. Norint, kad vandenilis būtų laikomas žaliuoju, būtina naudoti tik naujus atsinaujinančios energijos šaltinius, užtikrinti geografinį artumą (ta pati rinkos zona), o nuo 2030 m. ir valandinį suderinamumą tarp elektros ir vandenilio gamybos. 

Ši logika jau dabar turi realių pasekmių. Pavyzdžiui, Lietuvos bendrovė Achema paskelbė atsisakanti žaliojo vandenilio projekto, kuriam buvo skirta 122 mln. Eur parama, nes dėl valandinio atitikimo reikalavimų išaugo projekto kaštai ir jis tapo ekonomiškai nenaudingas. 

Dabartinė emisijų apskaita reikalauja pakeitimų, kurie leistų  išvengti „popierinio tvarumo“, dvigubo skaičiavimo ar formalios, bet tuščios atitikties. Tačiau svarbu neužmiršti ir praktinės realybės. Nauji reikalavimai turi būti įgyvendinami taip, kad netaptų kliūtimi žaliajai transformacijai. 

Galutinės atnaujintos antrojo lygio emisijų skaičiavimo taisyklės pagal ŠESD protokolą nebus priimtos anksčiau nei 2027 metų pabaigoje, o jų įgyvendinimui bus suteiktas kelerių metų pereinamasis laikotarpis.